Gretė Tvarkūnaitė: apie šviesą ir ketvirtąjį Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalį

Sidabras yra jautrus šviesai, jo atminty randasi vaizdiniai. Auksas yra saulė, sidabras – dangus.

Ketvirtasis Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalis šiemet prasidėjo rugsėjo pradžioje savaitę trukusiu pleneru netoli Vilniaus esančiame Palaukinės kaime. Žodžio pleneras (pranc. (en) plein air – (po) atviru dangumi) pirminė reikšmė – tai tapymas gamtoje iš natūros, tikroviškai perteikiant gamtovaizdžio niuansus, spalvas, jų refleksus, kintančius nuo oro ir saulės poveikio. Simboliškai, analoginės fotografijos ir kino plenero dalyviai taip pat susirinko gamtos apsupty esančioje sodyboje, kur dalijosi patirtimi teorinėse paskaitose, praktinėse dirbtuvėse bei eksperimentavo su įvairiais procesais fiksuodami juos supančią aplinką šviesai jautriose medžiagose. Tai buvo bendraminčių susibūrimas ir kažko naujo darymas su didžia nuostaba, stebint kaip tai išryškėja – kam tai buvo skaidruolės, kam chemigramos, kam formatinės nuotraukos.

Kartu su festivalio kuratoriumi Andrei Antonau plenero dalyviai išmėgino nespalvotų skaidrių gaminimo technologiją – nuo fotoaparato mygtuko paspaudimo iki vaizdo demonstravimo per projektorių. Fotografas ir operatorius Vytautas Juozėnas supažindino dalyvius su dumpliniais fotoaparatais bei inversiniu procesu. Fotomenininkė Justina Tulaitė kvietė pasigaminti savo camera obscura / pinhole fotoaparatus ir fiksuoti atvaizdus fotopopieriuje. Pinhole (angl. adatos skylutė) – tai fotoaparatas „be objektyvo“. Kavos, arbatos, tabako, batų dėžutėse praduriama itin siaura anga per kurią ant šviesai jautraus paviršiaus projektuojamas vaizdas. Nuo sekundžių iki pusvalandžio eksponuoti vaizdai vėliau buvo ryškinami ir spaudžiami kontaktiniu būdu. Menininkė Živilė Butvilaitė pristatė „fotografiją be fotoaparato“ – chemigramas – jų gamybai pasitelkiama šviesa, šviesai jautrus paviršius, cheminės medžiagos bei įvairūs priedai kaip indų ploviklis, aliejus ir kt. Chemigramas apšvietus šviesoje ar užfiksavus, tam tikra prasme „suverda“ cheminis junginys, vyksta burtai matomame vaizde. Fotografas, konceptualus menininkas ir edukatorius Gintautas Trimakas kvietė diskutuoti apie kūrybiškumo praktikumus, strategijas, dialogo su savimi kaip kūrėju bei tarp žiūrovo ir autoriaus, kuris sukūrė tas fotografijas, vedimą, bei atsakyti į klausimus „kas“, „kaip“ ir „kodėl“: kas nufotografuota, kaip nufotografuota, ir kas tam žmogui už kameros „maga“, kodėl jis tai daro? 

Iš plenero išsinešėme ir naujų draugysčių, ir darbų, kurie kartu su atviro konkurso būdu atrinktais kūriniais, vainikavo festivalį paroda „Procesas. Nyksmas“, vykusia rugsėjo 24 – spalio 10 dienomis Vilniaus filosofų klube, įsikūrusiame kultūros komplekse SODAS2123. Ekspozicija apėmė platų technologijų spektrą: nuo drąsių eksperimentų, jungiančių piešimą su fotografija ir hand-made objektų iki klasikinės nespalvotos fotografijos ar sidabro bromido atspaudų. Kitaip tariant, parodoje buvo galima ramiai apžiūrėti tai, ko negalima padaryti skaitmeninėmis technologijomis bei patirti paslaptingą būties ir nebūties žaismą. Skubančiame, apskaičiuotame bei pasenti bijančiame pasaulyje tai tapo tam tikra oaze ir pretekstu sulėtėti bei pasigrožėti efemeriškumu, įamžinimu ir nenuspėjamumais. „Tema „Procesas. Nyksmas“ – priminimas apie neišvengiamus gyvenimo pokyčius ir raginimas juos oriai priimti, bandymas rasti atspirties tašką tolimesniam judėjimui“, – teigė parodos kuratorius Andrei Antonau. Žiūrovų patirtį ir analoginės fotografijos bei kino technologijų srities žinias taip pat praplėtė parodą papildantys renginiai, ekskursijos ir susitikimai su kūrėjais. Menininkė Aurelija Maknytė, savo kūryboje dažnai pasitelkianti rastus objektus, pasakojo kaip meno istorijoje rasta fotografija tampa kūriniu, fotografas ir šviesų dailininkas Julius Kuršis supažindino su apšvietimo principais, o parodos dizaineris Vadim Šamkov pasakojo kodėl ir kaip rėminami darbai. Festivalį uždarė plenero metu sukurtų skaidrių peržiūros vakaras, kurio metu garsais akomponavo muzikinis, poetinis ir performatyvus „Vaibai Ore“ duetas.

„Fotografija turi fenomenalų bruožą sustabdyti vadinamąjį laiką arba įvykį. Ir po jo jau prasideda tas kitas gyvenimas – potyrinis. Visa kita nuaidėjo, o fotografija liko, įkalino tam tikrą informaciją. Ir vėliau ją labai smagu žiūrėti jei vaizdas sukauptas dėmesingai, raštingai. Tam tikra prasme užsiimame kaligrafija, tik ne su plunksna, o šviesa“ – teigė Gintautas Trimakas. Juk, visgi, fotografas ne pagauna kadrą, o apsisprendžia kada ir kaip jį nutraukti – stengiasi išraiškingai, harmoningai, sumaniai suteikti ženklams formą. Ir todėl kiekvienas iš tų vaizdų, kaip ir kiekvienas autorius su savais pastebėjimais, turi savo realybę – išskirtinę, neunifikuotą.  


Ačiū visiems organizavusiems, dalyvavusiems ir aplankiusiems. 

Project is organized by Vilnius Analogue Photography and Film Festival, Kirtimai Cultural Centre
Project is funded by Lithuanian Culture Council